Вальдемар Томашевски
En Lt Pl


Turinys

ĮŽANGA. 1

PROGRAMOS PRINCIPAI 3

VIDAUS POLITIKA IR VISUOMENĖS RAIDOS HARMONIZAVIMAS. 4

Nulinė tolerancija korupcijai. Už sąžiningą politiką! 4

Būti žmogaus teisių arbitru. 5

Šeima – visuomenės branduolys 6

Už socialinį teisingumą. 8

Savivaldos savarankiškumo didinimas. 9

Kokybiškas švietimas – valstybės ateitis 11

Aukštasis mokslas 13

Jaunimo politika. 14

Sveikata – didžiausias žmogaus turtas 15

Kultūra ir paveldas 16

Migracijos politika ir prioritetai 17

UŽSIENIO IR KRAŠTO APSAUGOS POLITIKA. 18

Krašto gynyba. 19

EKONOMINĖ BEI GYVENTOJŲ GEROVĖS DIDINIMO POLITIKA. 20

Siekti  valstybės ekonominio stabilumo ir augimo. 21

Energetika. 23

Žemės ūkis 24

Aplinkos apsaugos politika ir prioritetai 26

TEISINGUMO UŽTIKRINIMAS. 28

DVASINGUMO  PUOSELĖJIMAS. 30

PABAIGA.. 33

 

 

ĮŽANGA

Mieli Lietuvos žmonės! Pirmiausia noriu padėkoti visiems, kas parėmė mano kandidatūrą parašu, draugiškai prisidėjo prie organizacinio darbo ir suteikė galimybę dalyvauti rinkimuose ir siekti Lietuvos Respublikos Prezidento posto.  Gimiau 1965 metais Vilniuje, mokytojų šeimoje. Baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Jau 30 metų esu vedęs ir turiu du sūnus.

Sutikau kandidatuoti LR Prezidento rinkimuose dėl dviejų priežasčių:

·      pirmoji -  politinė-profesinė patirtis: ilgus metus dirbau savivaldoje,

sprendžiau kasdienius, būtiniausius gyventojams klausimus, 3 kadencijoms buvau  išrinktas LR Seimo nariu, antrą kadenciją esu Europos Parlamento nariu, atsakingai ir aktyviai dalyvauju politikoje;

·      antroji - pilietinė pareiga – ši priežastis man yra svarbiausia.

Gimiau ir užaugau šioje nuostabioje žemėje, kaip daugelis jos piliečių, džiaugiausi Nepriklausomybės atkūrimu,  pagal galimybes tarnauju savo valstybei, noriu, kad visiems Lietuvos gyventojams būtų gera ir saugu gyventi savo šalyje. Tačiau dažnai skaudu matyti, kad, nors daug iškentėta, padaryta ir paaukota, džiaugsmo Lietuvos žmonių širdyse nėra per daug. Aš nepateisinu tokios politikos, kuri nepadidina džiaugsmo žmonių širdyse, netarnauja jų gerovei, nedidina pagarbos savo Tėvynei, savo šalies valdžiai.

Neabejoju, kad sutiksite su manimi, kad Lietuvos piliečių pasitikėjimo valdžia tyrimų rezultatus galima vertinti  kaip apgailėtinus. Mažiausius reitingus turi Seimas, Vyriausybė, teismai. Ar taip gali būti demokratinėje valstybėje? Tokie prasti valstybės valdymo institucijų reitingai yra tik totalitarinių diktatūrų valstybėse, kur valdžia atstovauja ne visos visuomenės, ne daugumos, o atskiros mažos grupės interesus ir išnaudoja likusią visuomenės dalį.

Mieli rinkėjai, aš priėmiau sprendimą dalyvauti LR Prezidento rinkimuose, nes esu prieš žmonių išnaudojimą, prieš melą, prieš tautos ir piliečių apgaudinėjimą ir skurdinimą.

Nusprendžiau dalyvauti rinkimuose, nes paprastas Lietuvos žmogus nusipelno daugiau dėmesio, nusipelno realios valdžios pagarbos ir paramos.

PROGRAMOS PRINCIPAI 

Savo Programoje išskirčiau penkias pagrindines dalis:

  • Vidaus politika;
  • Užsienio ir krašto apsaugos politika;
  • Ekonominė ir gyventojų gerovės didinimo politika;
  • Teisingumo užtikrinimas;
  • Dvasingumo puoselėjimas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, Prezidentas yra pagrindinis ir aukščiausias Lietuvos valstybės vadovas, atstovaujantis jos interesams užsienyje. Vadovaudamiesi šia nuostata, daugelis žmonių Prezidento instituciją tapatina tik su užsienio politikos vykdymu, su Prezidento veikla plėtojant tarptautinius santykius ir pan. Nemenkindamas užsienio politikos svarbos, esu įsitikinęs, kad Prezidentas taip pat turi rūpintis valstybės visuomenės raidos klausimais. Prezidento institucija turi būti socialinio teisingumo bei ekonomikos augimo garantas. Prezidento veiklos matavimo termometras turi rodyti socialinės SANTARVĖS temperatūrą. Kuo darnesni bus santykiai įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, versle, ekologijoje, valstybės tarnyboje ir kitose srityse, tuo efektyviau funkcionuos visa socialinė-ekonominė sistema, tuo konkurencingesnis bus šalies ūkis, tuo laimingesni bus šalies piliečiai.

Šiandien, kai Lietuva yra pilnateisė NATO ir ES narė, nacionalinės užsienio politikos vaidmuo sumažėjo. Iš kitos pusės, 29 Lietuvos nepriklausomybės išryškino šalies visuomenės konsolidavimo poreikį. Todėl, aktyviai dalyvaudamas Lietuvos užsienio politikoje, prioritetą teiksiu vidaus politikai ir visuomenės raidos harmonizavimui. Esu įsitikinęs, kad tokia praktika, kai išvykstama į užsienį aptarinėti kaimyno problemų tuo metu, kai  savo namo stogas prakiuręs, ūkis apleistas ir pilna skrynia neapmokėtų sąskaitų – nėra gera praktika.

Ne tiek turime stengtis gerai atrodyti prieš kitus, kiek realiai geriau gyventi, ir tas  mūsų piliečių gerėjantis gyvenimas bus efektyviausiu šalies užsienio politikos ambasadoriumi.

VIDAUS POLITIKA IR VISUOMENĖS RAIDOS HARMONIZAVIMAS 

Šioje srityje mano programos pagrindą sudaro:

  • kova su korupcija
  • šeimų stiprinimas ir gerovės kūrimas
  • socialinis teisingumas
  • savivaldos stiprinimas.

Mieli Lietuvos žmonės – svarbiausi esate Jūs. Kiekvienas iš Jūsų, toks koks yra ir ten kur jis yra: ir lietuvis, ir baltarusis, ir rusas, ir lenkas, ir žemaitis, ir dzūkas, ir kaimo, ir didmiesčio gyventojas, ir jaunas, ir pensininkas, ir dirbantis viršvalandžius, ir ilgesnį laiką neturintis darbo, ir besimokantis, ir daugiavaikės šeimos tėvas. Visi Jūs, su savo rūpesčiais ir lūkesčiais, su savo poreikiais ir galimybėmis, su savo džiaugsmais ir liūdesiu esate valstybė.

 

 Nulinė tolerancija korupcijai. Už sąžiningą politiką!

Praturtėti skurstančiojo ar iš gyvenamo būsto išmetamo piliečio sąskaita, susikrauti turtus iš neskaidrių sandorių, grobstyti valstybės lėšas yra ne tik amoralu, bet ir turėtų būti baudžiama. Palaikysiu ir pats siūlysiu iniciatyvas, kurios bus nukreiptos į baudžiamumo už finansinius nusikaltimus bei korupcinius susitarimus griežtinimą. Esu prieš tai, kad tarnautojams būtų didinami atlyginimai vien tam, kad jie nevogtų ar neimtų kyšių. Už tokius nusižengimus reikia bausti ir mesti iš darbo. Jeigu atlyginimai per maži, žmogus ieško kito darbo arba civilizuotomis priemonėmis išreiškia savo nepasitenkinimą dėl darbo apmokėjimo, kyšiai ir korupcija  žlugdo visą valdymo sistemą, paraližiuoja jos darbą.

Korupcija – mūsų šalies visuomenės vėžys. Valstybės vadovai turi  ryžtingai kovoti su šia ilgus metus nepagydoma liga, kuri daugelį metų ardo Lietuvos viešąjį gyvenimą. Korupcija žlugdo visuomeninius santykius, įneša nepasitikėjimo, veidmainiškumo ir cinizmo, sudaro galimybes nedoriems asmenims piktnaudžiauti kitų sąžiningu darbu. Todėl būtina atskleisti ir besąlygiškai bausti visas korupcijos formas. Tai pagrindinė  ilgalaikės Lietuvos ekonominės plėtros ir tolesnės raidos sąlyga.

Šūkis „Už sąžiningą politiką!“ privalo būti taikomas visiems – visų lygių valdžios atstovams, politikams, valdininkams, verslo atstovams. Būdamas kandidatu į Prezidento pareigas, pasisakau už politikų, valdininkų ir kitų piliečių sukaupto turto, kurio jie negali pagrįsti teisėtomis pajamomis ir šaltiniais, perėmimo valstybės naudai po teisinių procedūrų.

Būdamas kandidatu į aukščiausias valstybės pareigas, būsiu visapusiškai aktyvus. Sieksiu pakelti viešojo gyvenimo standartus mūsų šalyje. Tvirtai tikiu, kad valstybės vadovas privalo ne tik pelnyti piliečių pagarbą ir pasitikėjimą, bet ir aktyviai prisidėti kovojant ir su kitomis visuomenės patologijomis: žmogaus teisių pažeidimais, teisingumo sistemos nepajėgumu, nepotizmu, šešėline ekonomika, socialine nelygybe ir neteisybe.

Būti žmogaus teisių arbitru

Aukščiau nurodytus tikslų Lietuvos Respublikos Prezidentas gali pasiekti vertindamas Seimo priimtų įstatymų tikslingumą, tinkamumą ir savalaikiškumą, taip pat pateikdamas Parlamentui savo įstatymų projektus.

Įsipareigoju visuomenei pateikti savo vertinimą ir požiūrį į aktualius klausimus ir problemas, susijusias ne tik su mūsų valstybės užsienio politika, bet ir su šalies vidaus politika: socialinės, viešojo saugumo, teisingumo ir žmogaus teisių pažeidimų srityse. Svarbi Prezidento pareiga šioje plotmėje – nuolatinis monitoringas, kaip laikomės  Lietuvos Respublikos įstatymų, tarptautinių įsipareigojimų,  konvencijų, kurias Lietuva ratifikavo, įgyvendinimo: Vaiko teisių konvencijos, Europos socialinės chartijos, Vietos savivaldos chartijos, Tautinių mažumų  apsaugos pagrindų.

Man nepritrūks ryžto vetuoti įstatymus, kurie prieštarautų piliečių interesams ir tarnautų neformalioms verslo ar politikos grupuotėms.

Prezidentas turi plačias galimybes įtakoti viešojo gyvenimo standartus per atitinkamą kadrų politiką. Šioje srityje, įsipareigoju rinkėjams –  netvirtinti ministerijų pareigose ir kitose svarbiose valstybės funkcionavimo pareigose kandidatų su abejotina reputacija, asmenų, neturinčių atitinkamų profesinių kvalifikacijų ir moralinio stuburo.

 

Šeima – visuomenės branduolys

Valstybės gerovę aš pirmiausia suvokiu kaip šeimos gerovę. Aktyviai pasisakau už tradicinės šeimos vertybes, jos palaikymą ir stiprinimą. Tiek Vyriausybė, tiek Prezidentas atsakingi už mūsų bendrą šeimą Lietuvą ir privalo tėviškai rūpintis kiekvienu jos nariu: ugdyti vaikus, suteikti galimybes jaunimui, įvertinti dirbančiuosius, būti jautriems neįgaliesiems ir stokojantiems, užtikrinti orią senatvę senjorams. Ypatingą dėmesį skirčiau vaikams, ypač iš nepasiturinčių šeimų. Esu įsitikinęs, kad tikslinga plėtoti šeimų palaikymui skirtas priemones: padėti įsigyti ir išlaikyti būstą, suteikti galimybę tėvams dirbti sutrumpintą darbo laiką, naudotis platesnėmis ikimokyklinio ugdymo įstaigų, vaikų priežiūros paslaugomis. Šeimai palankios valstybės sukūrimas turi būti įgyvendinamas per lankstesnę mokesčių politiką, šeimų pajamų didinimą. Šeimos stiprinimo srityje jau turime pasiekimų.  Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija LR Seime pirmoji Lietuvoje pradėjo įgyvendinti „vaiko pinigų“ idėją  arba po 120 eurų už kiekvieną vaiką. Šios kadencijos valdžia pasirinko kelią vaiko pinigus didinti nuo 30 eurų palaipsniui (šiais metais 50 eurų ir 70 auginantiems vaiką su negalia). Tai nedavė didesnio efekto gimstamumo, emigracijos problemų kontekste, tačiau rodo valstybės požiūrį į šeimą, reikšmingai sumažino šeimų skurdo rizikos lygį. Universali išmoka suteikė lygias galimybes visiems tėvams gauti valstybės paramą auginant vaikus. Prieš tai veikęs PNPD taikymo darbo užmokesčiui išeliminuodavo minimalius ir kiek didesnius atlyginimus gaunančius tėvus, nes už trečią ir kitus vaikus negaudavo papildomų pajamų. Jau šiais metais startuos kitas LLRA-KŠS projektas „Šeimos kortelė“ skirtą gausioms šeimoms. Sieksiu, kad būtų mažinamas PVM mokestis būtiniausių produktų krepšeliui.

 Mūsų pagarbą ir realią paramą ir pagalbą turi jausti senjorai, išauginę vaikus, sąžiningai dirbę, kūrę savo valstybę. Gaunamos pensijos dažnai nesuteikia galimybių minimaliems būtiniems poreikiams patenkinti. Sutrikęs pensijų išnešiojimas parodė, kad pagyvenę žmonės iš anksto paskirstę  kiekvieną euro centą, jei pensijos vėluoja, jie pasmerkti badauti, neturi lėšų vaistams. Minimali pensija turi siekti pusę VDU, jau pateiktas Seimui svarstyti pasiūlymas nuo 70 metų gauti būtinus visą kainą kompensuojamus vaistus.

Aktyviau reikėtų bendradarbiauti su tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis bei jų institucijomis. Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės de jure, bet ne de facto. Tai integralioji mūsų visuomenės, mūsų istorijos ir mūsų kultūros dalis. Šiandien kaip niekada reikalingas tamprus valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimas, sprendžiant materialinio ir dvasinio pobūdžio klausimus, skatinant gyventojų tarpusavio pagalbą bei didinant socialinės paramos veiksmingumą.

Siekčiau, kad vaikams būtų organizuojamos kasmetinės vasaros stovyklos, kurios padėtų skiepyti pamatines patriotiškumo ir tikėjimo tiesas.

Ypatingą dėmesį  skirčiau vaikų ugdymo kokybei, ypač vaikų iš nepasiturinčių šeimų. Privalome sudaryti sąlygas gabiam jaunimui pasiekti norimą studijų įstaigą ir įgyti kokybišką išsilavinimą. Daugiau dėmesio reikia skirti vaikų ir jaunimo veiklos po pamokų bei jų laisvalaikio organizavimui, prasmingam užimtumui. Šiam tikslui būtina skirti dalį socialinės paramos lėšų bei aktyviau pritraukti ES struktūrinių fondų paramą.

Laisvalaikis -  ypač svarbi asmeninė erdvė, suteikianti žmogui galimybę ir atsipalaiduoti, ir tobulėti, realizuoti savo individualius pomėgius, gebėjimus. Kokybiškas laisvalaikis įtakoja žmogaus savijautą, šeimos bendrystės jausmą, lemia pasitenkinimo gyvenimu lygį,  t.y. nusako jo gyvenimo kokybę. Šiuo metu pastebiu, kad menkinama laisvalaikio svarba žmogui ir suvokiama labai siaurai. Svarbu atsižvelgti į gyventojų, šeimyninio bendravimo poreikius užtikrinti galimybę turėti kokybišką laisvalaikį.  Sieksiu , kad sekmadieniais nedirbtų didieji prekybos centrai, dirbantieji turėtų laisvą poilsio dieną, leistų laisvalaikį su šeima, o  gyventojai skirtų laiko prasmingesniems dalykams nei beprasmiam vartotojiškumui.

 

Už socialinį teisingumą

Esame viena tauta, viena kultūra (nors ir labai įvairiaspalvė ir daugialypė), viena istorija ir niekam daugiau visame pasaulyje taip nerūpi Lietuva, jos socialinis, ekonominis stabilumas ir klestėjimas, kaip mums su Jumis. Mes, čia gyvenantys ir dirbantys, mes, čia auginantys savo vaikus ir laidojantys savo tėvus - visi turime pasirūpinti, kad mūsų visuomenėje nebūtų apleistų, atstumtų ar užmirštų, kad visi turėtume galimybes mokytis, gydytis, dirbti, kurti ir gebėti padėti kitiems.

Socialinis solidarumas visuomenėje – tai:

  • diferencijuotas pajamų apmokestinimas;
  • socialinis dialogas įmonėse ir organizacijose;
  • socialinių įtampų kontrolė ir sprendimai Vyriausybės politikoje.

Šiems tikslams pasiekti siūlau  mažinti atotrūkį tarp turtingųjų ir mažiau pasiturinčiųjų, mažinti pajamų nelygybę, diferencijuoti prievoles ir mokesčius pagal žmonių turtinę padėtį ir galimybes jas įvykdyti. Aš palaikau ir sieksiu įvesti progresinius gyventojų pajamų mokesčius, kas mažintų socialinius skirtumus, skurdą, užtikrintų dirbančiųjų žmonių orų gyvenimą Principas - turtingesnis moka daugiau - turėtų būti taikomas ir kitų finansinių atsiskaitymų, mokesčių sistemoje. Pavyzdžiui, man labai imponuoja Suomijos patirtis, kur baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus priklauso nuo baudžiamojo asmens pajamų dydžio. Bauda neturi nuskurdinti ar ekonomiškai sužlugdyti baudžiamąjį asmenį, bet įspėti ir paskatinti pasitaisyti (pvz.: 500 eurų bauda asmeniui, gaunančiam minimalų mėnesinį atlyginimą arba neadekvačiai dideli delspinigiai, antstolių skolų išieškojimo tarifai). Baudų nediferencijavimas, mano nuomone, yra nukreiptas prieš mažiau pasiturinčių gyventojų realiomis galimybėmis įvykdyti bausmę.

Socialinio solidarumo užtikrinimui didelę įtaka turi darbuotojų ir darbdavių socialinis dialogas. Įvairiomis priemonėmis remsiu ir skatinsiu darbdavių ir darbuotojų bendradarbiavimą, Socialinė santarvė, susitarimai atskiruose įmonėse įgalina darbuotojų darbo sąlygų gerinimą, suteikia socialines garantijas, užtikrina teisingą atlygį už atliekamą darbą, kartu kuria pagrindą socialiai atsakingam verslui ir visuomenės socialinei santarvei.  

Savivaldos savarankiškumo didinimas

Mano politinės veiklos kelias susietas su savivaldos institucijų veikla. Geriausiai žinau Vilniaus regiono savivaldybių darbą, nors esu susipažinęs ir su kitų Lietuvos regionų problemomis. LR Seime dirbau Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Galiu Jus užtikrinti, kad nepaisant teisinių reguliavimo netobulumų, savivaldos institucija yra efektyviausia piliečių gerovės, regionų bei valstybės raidos užtikrinimo forma.

Žinoma, rezultatams pasiekti reikalingas atsakingas ir sąžiningas komandinis darbas, todėl ne kiekviena savivaldybė gali pasigirti gyventojus tenkinančiais rezultatais. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybė per pastaruosius 12 metų rajone pastatė 7 naujus vaikų darželius, 80 proc. visų Vilniaus rajono švietimo įstaigų yra renovuotos, pastatytos 3 naujos mokyklos ir 3 nauji mokyklų priestatai.   Ši savivaldybė įkūrė 6 socialinių paslaugų įstaigas – neįgaliems asmenims, senyvo amžiaus žmonėms,  globojamiems vaikams, Šeimos ir vaiko gerovės centrą. Kai visoje Lietuvoje pastaruoju metu uždaromos ligoninės, Vilniaus rajono savivaldybė pastatė 2 naujas ligonines. Įkurta 16 bendruomeninių ir daugiafunkcinių centrų renovuojant senus nenaudojamus pastatus. Savivaldybė lengvindama mokestinę naštą gyventojams subsidijuoja iki 42 proc. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos neskolingiems gyventojams. Visi Vilniaus rajono gyventojai atleidžiami nuo žemės mokesčio iki 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, o pensinio amžiaus ir neįgalieji asmenys atleidžiami nuo visų paskirčių žemės mokesčio iki 3 ha. Savivaldybė sumažino gyventojams 50 proc. žemės mokesčio už vieną namų valdos sklypą.

Daugeliui žinoma, kad savivaldybėms dažnai trūksta kvalifikuotų darbuotojų: teisininkų, ekonomistų, projektų vadovų, tačiau didesnė blogybė yra nepakankamas finansavimas visų numatytų funkcijų vykdymui, o ir pačių savarankiškų funkcijų bei sprendimo priėmimo teisių suteikta per mažai. Lietuva atsilieka nuo kitų ES narių pasitikėjimo savivalda reitinguose tiek finansų, tiek administracinio savarankiškumo prasme. Tik 14 proc. valstybės biudžeto skiriama  savivaldai, o liūto dalis - centrinės valdžios institucijoms. Savivaldybių tarybos, o ne centrinė valdžia turėtų priimti sprendimus daugelio mokesčių, žemėtvarkos, investicijų, ekonominės aplinkos gerinimo srityse.

Savivaldybė yra arčiausiai piliečio esanti valstybės valdymo sistemos institucija. Daugelis mūsų net neįsivaizduoja, kad apie 90 proc. savo laiko praleidžiame savivaldos institucijoms priklausančioje erdvėje. Kiekvieno piliečio balsas geriausiai gali būti išgirstas savivaldos lygmenyje. Čia greičiausiai galima įvertinti jo problemas ir efektyviausiai suteikti pagalbą. Tačiau dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių, Lietuvos Prezidento darbotvarkėje savivaldos klausimai beveik neaptariami. Esu įsitikinęs, kad Prezidentas turi rūpintis šalies savivaldos stiprinimu ir jeigu būsiu išrinktas, pasistengsiu šią nuostatą įgyvendinti. Svarbu pažymėti, kad šiuolaikinė savivalda neįmanoma be pilietinės visuomenės institucijų plėtros, be nevyriausybinių organizacijų tinklo stiprinimo bei bendruomenių aktyvumo raidos. Pasisakau už kryptingą ir sisteminį nevyriausybinių organizacijų bei bendruomenių rėmimą, užtikrinant bendradarbiavimą bei teisines garantijas.

Privalome sukurti tokį valstybės valdymo modelį, kuris neapsunkintų, o priešingai, palengvintų ir supaprastintų kiekvieno piliečio reikalų ir problemų sprendimą. Aš pasisakau už dviejų lygmenų savivaldą mūsų šalyje.

Remiantis Lietuvos ratifikuotos Europos vietos savivaldos chartija, vietos savivaldybės turi būti. Pagrindinę atsakomybę už viešuosius reikalus turi pirmiausia prisiimti, tos valdžios institucijos, kurios yra arčiausiai piliečių. Nors jau keliolika metų esame ratifikavę Europos vietos savivaldos chartiją, turime per mažą renkamų visuotiniuose rinkimuose savivaldybių tarybos narių skaičių (1442 tarybos nariai ir 60 tiesiogiai renkamų merų). Kai kuriose savivaldybėse, pavyzdžiui, Vilniaus miesto, vienas tarybos narys atstovauja net keliolikai tūkstančių gyventojų. Tai gerokai skiriasi nuo rodiklių ir standartų, nustatytų Vakarų šalyse. Tikslinga tobulinti Konstitucijos nuostatas, numatant antro, žemesnio lygmens savivaldos institucijų steigimą seniūnijose, kurių Lietuvoje yra 545. Miestų ir rajonų savivaldybių įgaliojimų dalies perdavimas savarankiškoms seniūnijoms sustiprintų savivaldą, aktyvintų rinkėjų ir jų atstovų veiklą. Priklausomai nuo seniūnijos dydžio būtų galima išrinkti į seniūnijų tarybas nuo 15 iki 30 narių. Tai padidintų išrinktų asmenų skaičių maždaug iki 10000. Labai svarbu, kad seniūnijų tarybos nariai būtų renkami kartu su rajonų ir miestų savivaldybių tarybos nariais visuotiniu slaptu laisvu balsavimo būdu, įtrauktų daugiau piliečių dalyvauti rinkimuose. Šiandieninė bendruomenių formavimo ar seniūnaičių rinkimų tvarka aktyvizuoja tik labai nedidelę vietos gyventojų bendruomenės dalį. Seniūnijos taryba taptų II-os pakopos  vietos savivaldos institucija, turinti savo savarankiškas funkcijas, biudžetą, demokratiškai renkamą seniūną. Tokio savivaldos modelio įgyvendinimas nepareikalautų papildomų naujų valdymo išlaidų, nes tarybos veiktų seniūnijų patalpose, darbą organizuotų seniūnijos darbuotojai.

Tiek savivaldybių, tiek seniūnijų gyventojai privalo turėti daugiau sprendimų priėmimo laisvių, gyventojų balsas turi būti girdimas priimant svarbius sprendimus, įgyvendinant pokyčius. Europos vietos savivaldos chartija ragina rengti konsultacijas, apklausas svarbiais gyventojams klausimais, manau, tai didintų žmonių aktyvumą, pilietiškumą, valdžios atsakomybę priimant sprendimus, sustiprintų savivaldą. Stipri ir efektyvi savivalda, tai stipri ir konkurencinga valstybė.

Kokybiškas švietimas – valstybės ateitis

Vienintelėje srityje – gyventojų išsilavinimo  – nenusileidžiame Europos Sąjungos vidurkiui. Tačiau švietimas bene labiausiai reformuojama viešosios politikos sritis, o visų reformų rezultatai ir efektyvumas prieštaringai vertinamos visuomenės ir mokytojų bendruomenės. Esu įsitikinęs, kad taip atsitinka dėl  netinkamai nustatomų reformos prioritetų ir įgyvendinimo būdų, kas pažeidžia tiek mokytojų, tiek mokinių ir jų tėvų teises ir lūkesčius. Privalome užkirsti kelią gerai veikusios Lietuvos švietimo sistemos žlugdymui. Turime išsaugoti esamą mokyklų tinklą: ilgąsias kaimo mokyklas, tradicinį tautinių mažumų švietimo modelį, sėkmingai veikusį visus 29-ejus Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metus.

Kita vertus, bendrojo lavinimo mokykloje reikalingi pokyčiai. Tyrimai rodo, kad Lietuvos vaikai mokykloje yra labiausiai apkrauti Europoje ir turi mažiausiai laisvo laiko po pamokų. Bendrojo lavinimo mokykloje per mažai dėmesio skiriama bendrųjų kompetencijų (bendravimo, kūrybinio, kritinio mąstymo ir kt.) bei socialiai orientuotų vertybių (savitarpio pagalbos, pagarbos vyresnio amžiaus žmonėms ir pan.) formavimui. Mokykla vis labiau praranda dorinio ugdymo svertą, dėl to dažniau susiduriame su smurtu ir patyčiomis, mokyklos nelankymu, kenčia mokiniai, jų ateitis, karjera, kenčia ir visa mūsų visuomenė. Esu už vaikų ir jaunimo krūvio mokyklose mažinimą, jų veiklos po pamokų bei dorinio ugdymo plėtojimą. Esu įsitikinęs, jeigu vertybės bei elgesio normos nebus formuojamos bendrojo lavinimo mokykloje, jos gali būti neformuojamos iš viso, o žmogus be vertybių -tai laivas be vairo. Siūlyčiau įvesti privalomąsias tikybos pamokas mokyklose. Deja, tik pusė Lietuvos vaikų mokosi tikybos, kiti renkasi etiką ir negaus atsakymų į jiems rūpimus amžinuosius klausimus apie gyvenimo prasmę, tikėjimo ir mokslo santykį, žmogaus pašaukimą. Džiaugiuosi, kad bent Vilniaus krašto mokyklos 100 procentų vaikų lanko tikybos pamokas. Turime kartu siekti, kad visoje Lietuvoje tikybos mokymas taptų privalomas. Tai ypač svarbu šiuo dvasinio nuosmukio laikotarpiu.

Tvirtai tikiu, kad kokybiškas ugdymas keičia žmogų ir suteikia kompetencijų kurti saugesnį, sveikesnį ir turtingesnį pasaulį,  kartu gerina gyvenimo kokybę. Labai svarbu tobulinti formaliojo bei neformaliojo ugdymo, savišvietos, visuomenės informavimo kokybę. Siekti, kad kiekvienas žmogus galėtų prisidėti prie darnios valstybės raidos: asmeniškai, profesine veikla ir dalyvaudamas visuomeniniame gyvenime.

Mano kaip Lietuvos Respublikos Prezidento pagrindinės užduotys švietimo politikos srityje:

– skaidraus, modernaus, mokslo plėtrai palankaus švietimo reglamentavimo, grindžiamo pagarba ir pasitikėjimu žmogumi;

– Lietuvos Respublikos piliečio - laisvo, subrendusio rinktis, prisiimančio atsakomybę už save, savo šeimą, bendruomenę ir valstybę, ugdymas;

-       mokytojo profesijos ir darbo prestižo didinimas, pagarbos mokytojui ugdymas;

– švietimo prieinamumo užtikrinimas (sudarant realias galimybes kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti ir gauti jam priimtinas švietimo paslaugas savo kompetencijoms, vertybinėms nuostatoms formuoti ir įgūdžiams lavinti);

– tvirtus moralinius įsitikinimus turinčio, kūrybingo, savarankiškai, kritiškai mąstančio asmens ugdymas.

Pokyčiai turi pagerinti, o ne  komplikuoti ugdymo bei studijų prieinamumą, ypač kaimo vaikams. Sieksiu, kad būtų  išsaugotos  mokyklos, nenutolinant jų nuo vaikų gyvenamosios vietos, užtikrinant kokybiškas ugdymo paslaugas, šiuolaikinius reikalavimus, saugią aplinką atitinkančias sąlygas. Visokeriopai remsiu siekius mokyklose ugdyti pagarbą ir meilę etnokultūros paveldui, taip išvengiant piliečių tautinės tapatybės  krizės. 

 

Aukštasis mokslas

Švietimo, mokslo ir studijų kokybė - šalies ūkio ir jo konkurencingumo Europos ir pasaulio rinkose garantas. Tam, kad Lietuva augtų kaip žinių visuomenė ir veiksmingai konkuruotų globalizacijos veikiamoje pasaulio ekonomikoje, ypač svarbu aukštojo mokslo kokybė. Žinių visuomenės ir žiniomis grįstos ekonomikos sukūrimas - aukščiausias valstybės uždavinys, be kurio neįmanoma pažanga, šalies visuomenės, kultūros ir ūkio klestėjimas, visavertis Lietuvos dalyvavimas Europos Sąjungos politinėse, ekonominėse struktūrose ir Europos kultūros erdvėje. Nemažiau svarbi mokslo sistemos užduotis – ugdyti kūrybingą, išsilavinusią, orią, etiškai atsakingą, pilietišką, savarankišką ir verslią asmenybę.  Šiuo metu įgyvendinama aukštojo mokslo reforma, kuri manau, nepaliks be aukštųjų mokyklų regionų. Svarbu sudaryti galimybes visiems, siekiantiems aukštojo mokslo, jį įgyti. Reformuojant aukštųjų mokyklų tinklą svarbu leisti veikti jų filialams, užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą, pasiūlyti kitas jauniems žmonėms patrauklias studijų formas (nuotolines, išplėstines, kelių specialybių vienu metu derinimo modelį).

Privalome laiduoti mokslo ir studijų kokybę, garantuoti visų šalies piliečių lygias teises įgyti aukštąjį išsilavinimą, suteikti sąlygas dirbti mokslinį darbą. Būtina užtikrinti, kad mokslinis ir kūrybinis tobulėjimas, mokslo ir studijų sistema atitiktų visuomenės ir ūkio poreikius. Remsiu jos atvirumą ir integraciją į tarptautinę mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo erdvę. Svarbu mokslo plėtrą orientuoti į intelektualiam darbui imlią pramonę, būtiną Lietuvai, neturinčiai gausių gamtos išteklių.

 

Jaunimo politika

Lietuvos jaunimas – valstybės ateitis.  Visuomenė gali ir turi prisidėti prie valstybės jaunimo problemų sprendimo, įtakoti jaunos asmenybės formavimąsi bei pasirengimą savarankiškam gyvenimui visuomenėje, sklandžiai integracijai į bendruomeninį gyvenimą.

Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme apibrėžiama, kad jaunas žmogus – asmuo nuo 14 iki 29 metų. Tai amžiaus tarpsnis, kai formuojasi žmogaus asmenybė, kai jis savarankiškai pradeda dalyvauti visuomenės gyvenime.

Privalome užtikrinti visų valdžios ir savivaldos institucijų, jaunimo organizacijų  susitelkimą įgyvendinant ilgalaikę jaunimo strategiją, nustatant  pagrindinius tikslus šiose jaunimui svarbiose srityse: pilietiškumo ugdymas, švietimas ir mokslas, užimtumas, aprūpinimas būstu, laisvalaikis ir kultūra, socialinė ir sveikatos apsauga, sportas, nusikalstamumo prevencija. Tik kryptingos bei kompleksinės priemonės, tikslinės programos ir projektai pagerins jaunimo padėtį bei sustabdys jaunimo emigraciją.

Kiekvienam jaunam žmogui turi būti užtikrintos  lygios teises ir galimybės. Jis  negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų (globėjų) lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeiminės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių.

Inicijuosiu ir remsiu mokyklų, mokinių, studentų ir jaunimo organizacijų projektus, skatinančius vaikų ir jaunimo toleranciją, tautiškumą ir pilietiškumą. Jaunam žmogui turi būti sudarytos sąlygos savirealizacijai ir saviraiškai pasirenkant jam priimtiniausią dalyvavimo visuomenėje formą.

Dažnai jauni žmonės, įtraukiami į asmenybinei raidai žalingą veiklą ar įpročius, susiduria su sudėtingomis gyvenimo  problemomis, kurių negeba savarankiškai įveikti. Jaunimo nusikalstamumas, priklausomybės, nedarbas ir kt. kelia grėsmę ne tik  atskiriems asmenims, bet ir visuomenei.

Produktyvus užimtumas – tai alternatyva, kuri jaunam žmogui leis pasirinkti prasmingą gyvenimo kelią. Todėl skatinsiu kurti jaunimo užimtumo centrus bei atvirus jaunimo centrus. Lietuvoje nepakanka viešosios infrastruktūros, skirtos jaunimo laisvalaikiui, ypač jaunimui esančiam socialinėje atskirtyje. 

Svarbu valstybės parama pradedančiam dirbti ir pirmąsias pajamas gaunančiam jaunuoliui. Siūlyčiau mažiausiai vienerius metus atlesti nuo mokesčių iki 25 metų pradėjusiam dirbti jaunimui. Kas leistų savarankiškai spręsti būsto, reikalingos transporto priemonės ar tolesnių mokslų klausimus.

 Sveikata – didžiausias žmogaus turtas

Dažnai girdime, kad finansinė šalies situacija lemia blogėjančią sveikatos apsaugos teikiamų paslaugų kokybę, jų prieinamumą. Sveikatos apsaugai skiriama nedidelė bendrojo vidaus produkto dalis lyginant su kitomis ES valstybėmis. Privalomas socialinio draudimo fondas tesudaro  5,75 proc. nuo metinio BVP. Kaip krašto gynybai taip ir šiai svarbiai sričiai politinės partijos galėtų rasti bendrą sutarimą ir skirti didesnį finansavimą.

Didžiąją dalį sveikatos apsaugos sektoriaus problemų reikia spręsti ryžtingai ir nedelsiant. Pasikeitusi ekonominė situacija reikalauja kokybiškai naujų sprendimų. Siūlysiu sprendimus opioms farmacijos sektoriaus problemoms – didesnę valstybės kontrolę įsigyjamų ir valstybės kompensuojamų vaistų kainoms. Nuolatinis vaistų kainų monitoringas bei jų platinimo Lietuvoje kontrolė gali užkirsti kelią monopoliniams ir karteliniams susitarimams, dirbtiniam kainų „užkėlimui“. Turi būti griežčiau kontroliuojami parduodamų vaistų antkainiai. Šiai sričiai skirsiu ypatingą dėmesį, nes vaistų kaina neturi sąlygoti piliečio galimybės pasveikti. Taip pat kompensuojamų vaistų sąrašai neturi riboti žmogaus galimybės pasirinkti ir su valstybės parama įsigyti jam tinkamus vaistus.

Asmenys nuo 70 metų būtinus, kasdien vartojamus vaistus turėtų gauti nemokamai, 100 procentų kompensuojamus valstybės lėšomis, o šiuo metu vaistams išleidžiamas lėšas skirti kokybiškesnei mitybai kitiems savo poreikiams. Svarstytina galimybė naikinti tam tikrą monopoliją, susijusią su vaistų įsigijimu (pvz., Baltarusijos teritorijoje). Paradoksalu, tačiau pastaruoju metu ženklią kontrabandos iš Baltarusijos dalį sudaro būtent vaistai. Būtina sudaryti sąlygas importuoti aukštos kokybės, licencijuotus, bet daug pigesnius vaistus, tame tarpe ir iš trečiųjų šalių.

Tobulinant sveikatos paslaugų neišnaudojamas savivaldybių galimybės, skatinsiu savivaldybes toliau aktyviai plėtoti ir stiprinti visuomenės sveikatos įstaigas.

Tuo pat metu skatinsiu imtis efektyvesnių priemonių eilėms gydymo įstaigose sumažinti. Inicijuosiu pataisas, kurios padėtų efektyvinti gydymo paslaugų teikimą, šių paslaugų prieinamumą, neatsižvelgiant nuo žmogaus pajamų bei gyvenamosios vietos. 

Būtina atkreipti didesnį dėmesį į prevencines priemones, skirtas sveikatai išsaugoti. Remsiu sveikos gyvensenos, mitybos propagavimo visuomenėje iniciatyvas,  „sporto visiems“ idėjos plėtrą.

 

Kultūra ir paveldas

Kultūra –  pilietinės visuomenės formavimosi pamatas.

Kultūros plėtra, sklaida, laisva atskirų visuomenės grupių kultūros raiška, aktyvus dalyvavimas kultūrinėje veikloje, kultūros vertybių apsauga padeda plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą ir atvirą visuomenę.

Ypatingą dėmesį skirsiu tam, kad Lietuvos kultūros paveldo, meno kūrėjų žinomumui  pasaulyje. Remsiu šalies etninės kultūros apsaugą, tautinių bendrijų kultūros puoselėjimą, regioninės kultūros skatinimą. Daugiau dėmesio skirsiu ne tik materialaus paveldo apsaugai, bet ir jo funkciniam panaudojimui.

Lietuvoje turi būti remiamas profesionalus menas, sudarytos galimybės visuomenei pažinti geriausius Lietuvos ir užsienio meno kūrėjus, skatinti kūrybiškumą ir meno formų įvairovę.

Svarbu užtikrinti etninės kultūros, gyvosios tradicijos tęstinumą, imtis visų priemonių išsaugant tradicinės kultūros židinius. Valstybė privalo teikti prioritetą programoms ir projektams, kuriais siekiama perteikti vaikams ir jaunimui tradicinių amatų, muzikavimo, dainų ir šokių tradicijas, skatinama burtis į folklorinius kolektyvus, puoselėjamas regioninis savitumas ir jo išsaugojimas. 

Migracijos politika ir prioritetai

Migracija šiandien tapo bene universaliausiu reiškiniu, apimančiu visą pasaulį. Žmonės migruoja ieškodami darbo, siekdami mokslo, geresnių gyvenimo sąlygų, laisvės ar saugumo.

Migracinė politika daugialypis reiškinys. Formuojant ją, būtina atsižvelgti į įvairius kontekstus – ekonominį, demografinį, visuomeninį, politinį, religinį ir kultūrinį. Efektų galima pasiekti tik aiškiai apibrėžiant už migracijos politiką atsakingų institucijų kompetenciją, priemonių įgyvendinimą ir atsakomybę.

Lietuvoje migracija šių dienų aktualiausia socialinė ir politinė problema. Per pastaruosius 10 metų iš šalies išvyko arti pusės milijono gyventojų. Ypatingą nerimą kelia jaunų žmonių – moksleivių ir studentų bei aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų pasiryžimas išvykti iš šalies. Veiksminga priemone taptų jaunimo iki 25 metų atleidimas nuo su darbo santykiais susijusių mokesčių ne mažiau nei vienerius metus pradėjus dirbti. Nors Lietuvoje labai intensyviai diskutuojama apie emigraciją (kiek mažiau apie imigraciją), iki šiol trūksta nuoseklumo migracijos politikoje. Pasisakau už dvigubą pilietybę, kuri leistų išsaugoti ryšį su Tėvyne, skatintų sugrįžti. Būtina sudaryti kuo palankesnes sąlygas Lietuvos piliečiams, ekonominiams emigrantams, sugrįžti į Lietuvą. Reikia pasinaudoti kitų šalių patirtimi, siūlomomis priemonėmis ir patobulinti  informacinės sistemos , „startinių paketų“  pasiūlą sugrįžtantiems atsižvelgiant į individualius asmenų, šeimų poreikius.

Istorijos vingiai lėmė, kad šimtai tūkstančių mūsų tautiečių atsidūrė išeivijoje. Tiek jie, tiek jų palikuonys išsaugojo ryšį, meilę ir pagarbą tėvynei, neretai svetur pasiekė karjeros, užima aukštas pozicijas, sukūrė sėkmingus verslus. Šį kapitalą būtina išnaudoti. Po pasaulį išsibarstę Lietuvos piliečiai yra geriausiais mūsų šalies „ambasadoriais“. Jie gali skatinti domėjimąsi Lietuva kaip investicijoms patrauklią valstybę, formuoti teigiamą mūsų šalies įvaizdį pasaulyje, skatinti ekonominius ryšius.

Nepritariu priverstinoms imigrantų kvotoms ES valstybės narėms, Lietuva kaip krikščioniškas kraštas visada išties pagalbos ranką nuo karo, bado kenčiantiems, tačiau, mano įsitikinimu, efektyvesnė  priemonė yra pagalbos užtikrinimas žmonėms  jų šalyse, jų kultūrinėje aplinkoje.

UŽSIENIO IR KRAŠTO APSAUGOS POLITIKA 

Stiprindami savo valstybingumą, privalome darniai plėtoti tarptautinius santykius. Užsienio politika turi tarnauti žmogaus teisių užtikrinimui visuose pasaulio kraštuose, mūsų šalies ekonomikos konkurencingumo didinimui ir taikos palaikymui.

Mano prioritetas – Lietuvos santykiai su ES, kaip vieninga politine-ekonomine organizacija. Esu įsitikinęs, kad šiuo metu Lietuvos narystės ES galimybės yra išnaudojamos nepakankamai. Privalome sustiprinti mūsų politinį ir ekonominį bendradarbiavimą, kuris gali efektyviai niveliuoti ekonomikos ciklų svyravimus. Gerbdami visų valstybių nacionalinius skirtumus, interesus ir ypatumus, turime išmokti funkcionuoti kaip vieninga sistema. Turime mąstyti lokaliai, o veikti globaliai – visų ir kiekvieno naudai. Jeigu artimiausioje ateityje (3-5 metai) mums nepavyks pažaboti protekcionizmo nuotaikų, ES gali būti globalios ekonominės konkurencijos sudraskyta, o kartu su tuo gali prasidėti ir demokratijos saulėlydis. Šiuo metu ES yra stipri dinamiška politinė ir ekonominė sistema su milžiniškomis galimybėmis, tik reikia išmokti jomis pasinaudoti.

Daugiau dėmesio reikėtų skirti santykiams ir bendradarbiavimo aktyvinimui su JAV gynybos, ekonomikos srityse , sustiprinti ryšius su tautiečiais Amerikos kontinente bei plėtoti mokslinį ir technologinį bendradarbiavimą.

Atsižvelgiant į užsienio politikos pokyčius pasaulyje, tikslinga gerinti ir plėtoti santykius su Rusija. Nežiūrint  tam tikro neapibrėžtumo dėl ekonominių ir politinių ateities pokyčių, Rusija išlieka ES, o tai reiškia ir Lietuvos, partneriu. Santykiai su Rusija turi būti principingi, tačiau nukreipti į bendrų interesų palaikymą ir bendradarbiavimo plėtrą. Rusijos rinka išlieka labai patraukli mūsų verslininkams ir užsienio politika turi užtikrinti, kad nenusižengdami principams, jie galėtų sėkmingai plėtoti ekonominę veiklą šiame regione.

Ekonominiai interesai turėtų skatinti ir glaudesnių ryšių palaikymą su Ukraina, Kazachstanu ir  mūsų artimiausiu  kaimynu – Baltarusija.

Analizuodamas užsienio politikos prioritetus neišskyriau santykių su kitomis Baltijos šalimis bei Lenkija, nes Europos Sąjungoje tai yra mūsų artimiausi kaimynai ir savaime suprantama, kad su jais ryšiai turi būti glaudžiausias. Mes nemažai nuveikėme kartu, vykdome bendrus projektus, kartu pasisakome vienu ar kitu klausimu ES formate, tačiau, mano manymu, mūsų bendradarbiavimo galimybės yra žymiai platesnės ir mes privalome ieškoti kelių jomis pasinaudoti. 

 

Krašto gynyba

Lietuvoje pasirašytas visų politinių partijų susitarimas  dėl krašto gynybos, jos finansavimo, strategijos. Pasirinktas ir veikia mišrus Lietuvos kariuomenės modelis, kariuomenę sudaro profesionalai ir šauktiniai, karo tarnybą gali atlikti ir savanoriai, atvyksta ir dalyvaujama  Priimtas  sprendimas skirti 2 procentus nuo BVP krašto apsaugai ir gynybai, nors kitos  NATO narės nesiryžta įgyvendinti įsipareigojimų ir prisidėti prie bendro aljanso narių saugumo sustiprinimo. Mano įsitikinimu,  labai svarbu yra efektyviai panaudoti  lėšas skirtas krašto gynybai, kad piliečiai jaustųsi ne tik saugiai, bet būtų užtikrinti, kad lėšos neiššvaistomos „auksiniams šaukštams“. Lietuva turi galimybes plėtoti karinę pramonę (karinių prietaisų, ginkluotės, techninių priemonių, karinės amunicijos gamyba),  sukurti naujų darbo vietų, panaudoti kvalifikuotų specialistų kompetencijas ir taip kelti šalies ekonomiką, BVP augimą.

EKONOMINĖ BEI GYVENTOJŲ GEROVĖS DIDINIMO POLITIKA

Asmens gerovė – sudėtingas įvairialypis reiškinys.  Man nepriimtina, kad augant šalies BVP, nemažėja skurstančiųjų ir paramos gavėjų skaičius. Kalbėti apie Valstybės gerovę galima tik tada, kai sukurtą visuotiną gėrį jaučia visi arba didžioji dalis gyventojų  Niekada nesutiksiu su tuo, kad apie gerovę galima kalbėti tik oligarchinio elito ir jį „aptarnaujančio“ 10-15 proc. gyventojų skaičiaus kontekste.

Pasisakau už verslo aplinkos gerovę. Lietuvos verslininkai (ypač smulkių ir vidutinių įmonių vadovai) galėtų nebijoti kontroliuojančių ir jų veiklą prižiūrinčių institucijų atstovų apsilankymo. Dėsiu visas pastangas, kad verslą kontroliuojančios institucijos taptų patarėjais o ne baudėjais verslui, o reikalavimai būtų suderinti su realiomis verslo galimybėmis. Ypač remsiu smulkaus ir vidutinio verslo plėtros galimybes, kas visada pagyvina šalies ekonomiką.

 Nepritariu tam, kad galima paimti iš vienų ir išdalinti kitiems. Gerovė privalo būti veiksminga. Ji kyla iš  sąžiningo darbo ir pastangų. Tūkstančiams mūsų piliečių trūksta finansinių išteklių, tačiau dar labiau jiems trūksta valdančiųjų dėmesio, galimybių savo finansinę padėtį pagerinti, žmonės nesijaučia reikalingais ir naudingais visuomenei. Todėl plėtojant socialinės paramos formas, reikėtų didinti jų poveikio efektyvumą, skatinti socialiai remiamų asmenų įtraukimą į visuomenei naudingą veiklą, plėtoti NVO tinklą, skatinti savitarpio pagalbą bei bendruomenių gyvenimą, didinti paslaugų įvairovę, ypač vaikams ir jaunimui iš mažiau pasiturinčių šeimų.

Nepaisant to, kad Prezidento įtaka šalies ekonominiams, socialiniams sprendimams yra apribota Lietuvos teisės aktų, tačiau  šalies vadovas turi svertų piliečių gerovei didinti. Jis  dalyvauja formuojant Vyriausybę, turi teisę inicijuoti naujus įstatymus ir veto teisę priimant įstatymus.  Nemažiau svarbus Prezidento moralinis ir politinis autoritetas, įtakojant vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą.

Pagrindiniai siekiai, kuriuos stengsiuosi  įgyvendinti, būdamas Lietuvos Respublikos Prezidentu:

Siekti  valstybės ekonominio stabilumo ir augimo

Pasaulinė ekonominė krizė parodė, kad ekonomikos stabilumu reikia rūpintis nuolatos, o nuosmukiui reikia pasiruošti dar ekonominio klestėjimo metu. Visi puikiai prisimename Vyriausybės mėginimus pažaboti krizę, koncentruojantis vien ties biudžeto subalansavimo klausimu. Tačiau buvo padaryta esminė klaida. Nebuvo atsižvelgta į socialinį teisingumą, t.y. taupymas vyko socialiai pažeidžiamiausių sąskaita. Kas dar labiau nuskurdino visuomenę, padidino socialinę atskirtį ir paskatino emigraciją.

 Svarbu didinti ekonominį aktyvumą, „auginti“ BVP ir užtikrinti piliečių saugumo jausmą. Privalome siekti:

– vartojimo ir investicinio aktyvumo;

– prieinamų kreditavimo sąlygų įmonėms;

– investavimo patrauklumo;

– paramos investicijoms į atsinaujinančius energijos šaltinius;

– mokesčių lengvatų mažosioms ir vidutinėms įmonėms, naujai steigiamiems subjektams;

–  Europos Sąjungos kofinansavimo didinimo  svarbiems investiciniams projektams;

– darbo vietų apsaugos ir tikslinės paramos labiausiai reikalaujantiems, t. y. remti šeimas, gyvenančias žemiau skurdo ribos, neįgaliuosius, senjorus. 

Valstybės fiskalinė politika be abejo turi būti vykdoma labai atsakingai, tačiau ją vykdant būtina vadovautis socialinio teisingumo principais. Tik tuomet bus pasiektas plačiosios visuomenės gerovės didėjimas.

Esminis fiskalinės politikos vykdymo momentas –viešųjų lėšų panaudojimo tikslo vertinimas. Ši politika turi būti orientuotą į ekonomikos skatinimą, į mūsų piliečių perkamosios galios, pajamų didinimą bei intelektualinio potencialo įgalinimą.

Mažos ir vidutinės  įmonės sukuria daugiau negu du trečdalius darbo vietų Lietuvoje.  Tačiau nedidelės įmonės susiduria su sunkumais: negauna paskolų verslui plėtoti, sustabdomi mokėjimai, „įšaldomos sąskaitos“. Dažnai tai pagrindinės bankrutavimo priežastys. Jų bankrutavimas, išstūmimas iš rinkos gali turėti esminės įtakos ekonominei ir net socialinei situacijai Lietuvoje. Siūlyčiau įsteigti Nacionalinį investicinį kreditų banką, kuris teiktų paskolas verslui palankesnėmis skolinimosi sąlygomis, tokiu būdu sudarydamas konkurenciją komerciniams bankams, tarnautų Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo ekonominio gyvybingumo palaikymui ir plėtrai.

 Kiekvienai įmonei, valstybės institucijoms svarbu gauti išsamią ir savalaikę informaciją apie įmonių patikimumą ir mokumą. Sudarydamos sandorius jos negali patikrinti partnerio patikimumo, vėliau tokios įmonės nepajėgios apmokėti brangių teisinių paslaugų, turi ribotas galimybes išreikalauti skolas. Skolos dydis dažnai tik nežymiai skiriasi nuo bylinėjimosi išlaidų (teismo proceso kaštai mūsų šalyje neproporcingai dideli).

Siūlysiu viešos ekonominės informacijos sistemos sukūrimą, kurioje atsirastų visa informacija apie įmones (nepaisant jų teisinės formos). Be registro duomenų nemokamai būtų teikiama informacija apie finansinius įsipareigojimus,  partnerio patikimumą.

Svarbu formuoti darnią, stabilią ir socialiai teisingą mokesčių sistemą, imtis priemonių mažinant darbo mokesčius. Be to tikslinga siekti didesnės mokesčių sistemos diferenciacijos.

Turime siekti ir užtikrinti, kad kiekviena viešojo sektoriaus  institucija pasižymėtų  efektyvia vadyba. Vyriausybė privalo imtis visų reikalingų žingsnių siekdama padidinti biudžeto pajamas.

Optimizuodami valstybės valdymo kaštus privalome peržiūrėti valstybės (biudžeto) bendradarbiavimo su komerciniais bankais santykį. Bankai gauna milijoninį pelną, per menkai prisideda prie valstybės gerovės kūrimo prisideda menkai. Bankų sistemos turtas siekia 23,4 mlrd. eurų  Lietuvoje veikiančios finansų įstaigos ir bankai nuolat didina atliekamų operacijų įkainius savo klientams, didina paskolų palūkanas. Siekdami pelno Lietuvos žmonių sąskaita bankai ir kitos finansinės institucijos neatsižvelgia į socialinį teisingumą bei visuomenės interesą. Būtina užtikrinti, kad bankai  taptų rimtais mokesčių mokėtojais Lietuvoje. Seimas svarsto LLRA- KŠS pateiktą įstatymo projektą , kuris numato apmokestinti bankus ir kitas finansines institucijas. Įstatymo projektas numato, kad finansų įstaigų aktyvai, kurių suma yra didesnė kaip 100 mln. eurų ir draudimo įmonių aktyvai, kurių suma didesnė kaip 50 mln. eurų bus apmokestinti 0,0334% mėnesiniu tarifu arba 0,4% metiniu. Tai reikšmingai padidintų įplaukas į biudžetą. Panašaus pobūdžio mokestis bankams ir finansų institucijoms kituose Europos šalyse galioja jau senai ir tai tapo norma. Didžiojoje Britanijoje nuo 2011 metų, Vengrijoje nuo 2010 m, Portugalijoje nuo 2011 m. Prancūzijoje nuo 2011 m. Švedijoje nuo 2008 m.

 

 

 Energetika

Gamta nedavė mūsų šaliai pagrindinių energijos šaltinių – anglies, naftos ar dujų, todėl atsinaujinančios energijos gamyba yra gera alternatyva brangstančioms dujoms, naftai. Lietuvoje turime didelius plotus nedirbamos, tuo pačiu puikias biokuro gamybos galimybes. VĮ Registrų centro duomenimis, iš viso Lietuvoje 2018 metais buvo 68,7 tūkst. apleistų žemės ūkio paskirties žemės sklypų. Tai yra daugiau kaip 41,5 tūkst. ha (apie 0,72 proc. viso šalies ploto). Šiandien ši kryptis plėtojama nepakankamai. Trūksta ilgalaikės šilumos ūkio strategijos, nors šilumos poreikis mūsų šalyje yra dvigubai didesnis nei elektros energijos poreikis, (atitinkamai 40 ir 20 megavatų). Biokuro gamybos ir naudojimas užtikrintų mažesnę kainą, lyginant su dujomis ar kitais energijos šaltiniais. Anot specialistų, visuotinis perėjimas prie biokuro šilumos ūkyje, kainuotų apie 1 mlrd. Eurų, dalis sumos gali būti skirta iš ES fondų. Perėjimas prie biokuro - tai mažiausiai 15 tūkstančių naujų darbo vietų gamybos ir perdirbimo srityse kaimo vietovėse, papildoma žemės ūkio produkcija, tinkamai naudojami dirvonuojančios žemės sklypai ir svarbiausia - užtikrinta Lietuvos energetinė nepriklausomybė.

Kaip vienas iš galimų alternatyvių energijos gamybos būdų – elektros gamyba biodujų jėgainėse, kurios galėtų atsirasti prie didžiųjų gyvulininkystės ūkių, atitiktų ir  ekologinio ūkininkavimo ir gamtosauginius principus

Pasisakau už aktyvesnį  mažosios energetikos   plėtrą energetikos srityje ir šio sektoriaus demonopolizavimą, už laisvą elektros gamintojų prisijungimą prie bendro tinklo. Mažoji energetika gali būti plėtojama atskirų ūkio subjektų lygmeniu. Tai ne tik padidintų verslo (ar atskirų namų ūkių) energetinę nepriklausomybę, bet ir sudarytų sąlygas mažinti gamybos kaštus, pasitarnautų bendram energetinės nepriklausomybės didinimui.

Lietuvai gyvybiškai būtinos elektros ir dujų  jungtys su Lenkija bei Švedija, belieka apgailestauti, kad per iki šiol nėra galutinių rezultatų, nors išleistos milžiniškos sumos Ignalinos AE uždarymui.

Žemės ūkis

Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu, etnokultūriniu bei gamtosaugos požiūriu. Žemės ūkyje ir maisto pramonėje sukuriama ženkli Lietuvos bendrosios pridėtinės vertės dalis, tai vienas iš svarbiausių produkciją eksportui gaminančių sektorių. Siekiant ir toliau vystyti žemės ūkį bei gerinti kaimo žmonių gerovę būtina:

  • skatinti kaimo bendruomenių veiklą, didinti žemdirbių savivaldos ir kaimo nevyriausybinių organizacijų vaidmenį;
  • įtraukti aplinkosaugos klausimus į viešąją valdžios dienotvarkę. Sudaryti palankias sąlygas stabiliai ūkinei ir socialinei kaimo plėtrai, stiprinti gamtosauginius sprendimus žemės ūkyje, maisto pramonėje;
  • daugiau dėmesio skirti Europos Sąjungos ir nacionalinės paramos efektyvumui;
  • siekti suvienodinti tikslines išmokas ūkininkams iš ES;
  • skatinti ir visokeriopai remti kooperacijos plėtrą kaime;
  • plėtoti ekologinį ūkininkavimą;
  • galutiniai užbaigti žemės grąžinimą teisėtiems savininkams;
  •  numatyti priemones žemės konsolidacijai, užtikrinančias racionalų žemės naudojimą kaimo gyvenamosiose vietovėse, kompleksiškai sprendžiant valstybės, visuomenės ir atskirų piliečių poreikius;
  • sudaryti palankias teisines ir finansines prielaidas alternatyviems verslams, remti skatinti kaimo turizmo plėtrą;
  • plėtoti smulkiąją prekybą žemės ūkio ir maisto produktais, skatinti tiesioginius pardavimus iš ūkininkų ūkių;
  • skatinti energetinių kultūrų auginimo plėtrą;
  • sukurti ekonomiškai efektyvią žuvininkystės, gyvulininkystė ūkio sistemas, didinti jų konkurentiškumą;
  • remti smulkius šeimos ūkius diferencijuojant tiesiogines išmokas, skatinant juos efektyviau panaudoti turimą žemę;
  • sureguliuoti  verslo santykius tarp žaliavų tiekėjų (ūkininkų) ir perdirbėjų bei prekybininkų.

Šiuo metu ūkininkas turi įdėti daugiausia pastangų, labiausiai rizikuoti, bet gauna iš žemės ūkio produkcijos realizavimo mažiausią pelno dalį. Mažo ir vidutinio ūkio savininkas yra visiškai priklausomas nuo supirkėjo valios. Kooperacija žemės ūkyje padidina žemdirbių galimybes pasinaudoti kreditavimu ar kitomis banko paslaugomis. Būtina sukurti racionalią, palankią žemdirbiams ir perdirbėjams žemdirbystės sistemą Lietuvoje. 

Būtina paminėti gerai žinomą, vis dar nevienodą tiesioginių išmokų ūkininkams problemą. Pirmą kadenciją  Europos parlamente buvau vieninteliu Lietuvos atstovu dirbančiu Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Teikiau rezoliucijų pataisas, rašytines deklaracijas, kėliau šį klausimą įvairiuose susitikimuose ir institucijose bei užmezgiau ryšius su Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių atstovais dėl bendrų pastangų siekiant problemos sprendimo. Tapęs Prezidentu, kuris turi daugiau svertų  ir įtakos sprendimams, toliau nuosekliai sieksiu, kad mūsų šalies ūkininkai dirbtų tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kitų ES šalių ūkininkai.

Kalbant apie žemę, negalima nepaminėti ir ,,sovietų“ užgrobtos žemės grąžinimo proceso, užtrukusio beveik 30 metų . Deja, šioje srityje buvo ir yra labai daug neteisingumo, piktnaudžiavimo, žmonių skriaudimo. Daug žmonių jau išėjo Anapilin nesulaukę savo tėvų žemės grąžinimo, o kiti jų sąskaita praturtėjo. Mūsų kaimynai latviai senai išsprendė šią problemą. Jie priėmė  įstatymą, kuriame įtvirtino, kad visa žemė turi būti grąžinta, net jeigu yra užstatyta. Valdininkai buvo eliminuoti iš šio proceso, teisėtas žemės savininkas gavo įgaliojimus sudaryti tolesnius sandorius ( nuomos, pardavimo ar kt.) su pastato savininkais. Lietuvoje viską sprendžia praktiškai niekieno nekontroliuojami valdininkai, o išrinkti piliečių Lietuvoje atstovai savivaldybių tarybose liko nustumti nuo restitucijos procesų. 1991 metais priimta teisė į žemės perkėlimą, gali būti apibūdinta kaip ekonominis nusikaltimas. Šis įstatymas galiojo 1991-1993 metais, o vėliau, po pertraukos, nuo 1997 metų, galioja net iki šiol. Daug savininkų vis dar negali atgauti savo žemės, nes jos jau paprasčiausiai pritrūko. Gelbstint situaciją, reikėtų siekti latvių pavyzdžiu,  atitinkamai taisyti mūsų įstatymą, o žemę tiesiog grąžinti jos buvusiems savininkams. Šiuo metu miestuose siūloma  1850 eurų kompensacija už hektarą yra pajuoka iš savininkų, kadangi dabartinė rinkos kaina miestuose net kelis šimtus kartų didesnė. Todėl pasisakau už:

- negrąžintinos žemės kompensavimą rinkos kaina;

- sėklininkystės instituto iš sostinės iškėlimą, o jo užimame daugiau kaip 300 hektarų plote suprojektuoti 3-4 tūkstančių sklypų individualiai statybai, tokiu būdu kompensuojant negrąžintą žemę.  

Lietuva turi puikias galimybes plėtoti ekologinį ūkininkavimą, pateikti rinkas kokybiškus žemės ūkio produktus. Turiu neigiamą nuomonę apie genetiškai modifikuotus produktus, pašarų su GMO naudojimą, GMO auginimą. Manau, kad tokie produktai turi neigiamos įtakos žmogaus sveikatai ir nepritariu GMO  produktų patekimui į Lietuvos rinką, naudojimui  gamyboje, reikia griežtinti  GMO kontrolę visuose maisto, pašarų gamybos etapuose ir importuojamuose produktuose.

 

Aplinkos apsaugos politika ir prioritetai

Efektyviausiai aplinkos apsaugos politikos tikslai pasiekiami pagal darnaus vystymosi principą, ne trumparegiškai siekiant materialinės naudos, bet   remiantis pagarba gamtai ir žmogaus teisėms, atsižvelgiant į dabar gyvenančių ir būsimų kartų poreikius. Tai mūsų moralinis įsipareigojimas ateities kartoms ir Kūrėjui.

Aš pritariu Europos Sąjungos pagrindiniams ekologinės politikos principams, kurie atspindi tiek mūsų šalies, tiek visos bendrijos interesus.

Esu įsitikinęs, kad aplinkosaugos efektyvumą gali užtikrinti tik sisteminis požiūris:

  • rengiant visų strateginių ūkio šakų plėtros dokumentus būtina įvertinti, kaip jų įgyvendinimas paveiks gamtą, atlikti ilgalaikio poveikio aplinkai vertinimą ir atsižvelgti rengiant galutines šių dokumentų versijas.
  • visos teisinės, ekonominės bei edukacinės priemonės turi skatinti plėtoti „švarias technologijas“, ugdyti visuomenės ekologinį sąmoningumą, skatinti ekologišką vartotojų elgesį, įgūdžius ir stiprinti atsakomybės už aplinkos būklę jausmą.
  • Skatinti tiek piliečius, tiek bendruomenes, tiek nevyriausybines organizacijas įsitraukti į aplinkosauginę veiklą;
  •  modernių eko-technologijų ir eko-inovacijų kūrimas, mokslinių tyrimų plėtojimas ir technologinių sprendimų diegimas turėtų tapti viena iš prioritetinių ir valstybės remiama sritimi.

Būtina tobulinti teritorinio planavimo sistemą. Dažnai sprendimai priimami neatsižvelgus į tai, kad statinių lokalizacija sukelia ne tik natūralios gamtos, bet ir kultūros paveldo objektų niokojimą, kenkia kaimynystėje gyvenančių žmonių sveikatai. Būtina sugriežtinti atsakomybę už nelegalias statybas (ypač saugomose teritorijose) bei besąlygiškai reikalauti atkurti gamtai padarytą žalą.

Viena didžiausių aplinkosauginių problemų – atliekų tvarkymas. Lietuvoje akivaizdi pažanga šioje srityje, veikia atliekų rūšiavimo, taros depozito sistemos, tačiau turėtume daugiau dėmesio skirti rūšiavimo įgūdžių ugdymui, kurti  mokestines paskatas gyventojams ir įmonėms už rūšiuojamas atliekas, už įrenginių tausojančių gamtą įdiegimą.

Šiuolaikinė visuomenė negali egzistuoti be daugybės cheminių medžiagų, kurios sudaro daugelį produktų arba yra jų sudėtine dalimi. Įgyvendinant cheminių medžiagų kontrolės, gamybos ir jų apyvartos  taisyklių (REACH) nuostatas būtina sukurti efektyvią cheminių medžiagų patenkančių į šalies rinką kontrolę. Tai apsaugotų gyventojus nuo kenksmingų chemijos pramonės produktų ir užkirstų kelią jų patekimui į aplinką.

Avarijos įvykusios Jonavoje, arba Černobylio katastrofos patirtis rodo, kad ypatingai griežtai būtina kontroliuoti visus objektus, kurie kelia potencialią grėsmę aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei. Būtina peržiūrėti ir naujai įvertinti visas procedūras ir priemones, kurios turi užtikrinti valstybės ir piliečių saugumą.  Dar 2011 m. Europos parlamente teikiau rašytinį pareiškimą, kuri palaikė 45 europarlamentarai „Dėl branduolinio saugumo didinimo  ES ir kaimyninėse šalyse“  signalizuodamas tarptautinei visuomenei apie planuojamas Astravo, Kaliningrado srities atominių elektrinių statybas. Raginau Europos Komisiją vesti aktyvesnes derybas su Baltarusija, Rusija dėl pastatymo vietų ir imtis priemonių didinant atominių elektrinių eksploatavimo saugos. Tuometinės Vyriausybės, bendrus politikų veiksmus dėl Astravo atominės elektrinės statybų vertinu kaip neatsakingus, fragmentiškus. Šiandien imituojama aktyvi veikla, kuri yra nesavalaikė, o AE, iki kurios Vilnius yra arčiau nei Minskas, pradės veikti dar šiais metais.

Vykdydama į ateitį orientuotą aplinkosauginę politiką skatinsiu ir inicijuosiu tarpvalstybinį bendradarbiavimą, ypač su kaimyninėmis šalimis.  Mūsų vandenų- Nemuno ir Neries upių, Kuršių marių bei Baltijos jūros- apsaugai užtikrinti reikia bendrų regiono šalių sutarimo, pastangų ir įsipareigojimų.

TEISINGUMO UŽTIKRINIMAS 

Per 29 mūsų nepriklausomos valstybės gyvavimo metų iškilo poreikis keisti Lietuvos teisingumo sistemą, sukurti efektyvesnę, patikimą ir prieinamą eiliniam piliečiui. Turime siekti tokio teismo modelio, kuris leistų piliečiams greitai ir efektyviai kovoti už savo teises, užtikrintų bausmės už įvykdytą nusikaltimą neišvengiamumą. Teisingumo sistemos tobulinimui reikia politinės valios, nuoseklumo ir aiškaus veiksmų plano. Ieškosiu politinio konsensuso, teisiškai sujungiant teisingumo ministro ir generalinio prokuroro pareigas į vieną pareigybę. Teisingumo ministras būtų įgalintas vykdyti realias reformas taptų tiesiogiai atsakingas už teismų sistemos veiklos tobulinimą. Siekdamas padidinti teismų nešališkumą ir objektyvumą, taip pat sumažinti bet kokį spaudimą teismams dar 2009 m. savo kandidato į Prezidentus programoje siūliau įvesti ir raginu įtvirtinti  Lietuvos teisinėje sistemoje prisiekusiųjų teismo instituciją. Ši institucija pasitvirtino daugelyje šalių, prisidėdama prie piliečių pasitikėjimo teisingumo institucijomis didinimo ir gyvenimo valstybėje demokratizavimo.

Valstybei patiria didžiulę žalą dėl mokesčių vengimo, viešųjų pirkimų skaidrumo stokos ir  verslo kartelių.

Teisėsaugos institucijų veikla turėtų būti nukreipta į verslo bei viešųjų pirkimų skaidrumo priežiūrą. Už tokius pažeidimus atsakingi valdininkai turi būti griežtai baudžiami, nes dažnai išsisuka sumokėdami jiems nereikšmingą piniginę baudą, kuri nesustabdo jų  neskaidrios veiklos ateityje.

Reikia įpareigoti  ir įgalinti tarnybas kovojančias su korupcija (FNTT, STT, Konkurencijos taryba), sustiprinti darbą tose visuomeninio gyvenimo srityse, kurios ypač jautrios korupcijai (aukcionai, teismai, viešieji pirkimai ir kt.),  įstatymiškai įtvirtinti politikų imuniteto ir senaties termino panaikinimą kriminalinių ir korupcinių bylų srityje.

Tiesioginė priemonė atbaidanti nuo nusikaltimų vykdymo – veiksmingas ir rezultatyvus teisinis mechanizmas, leidžiantis perimti valstybės iždo labui turtą, nustačius neteisėtą praturtėjimą iš nusikaltimo. Ketinu imtis įstatyminių iniciatyvų, kurias padidintų valstybės valdininkų atsakomybę ir baudžiamumo neišvengiamumą už jų nusižengimus ar tyčinį teisės pažeidimą, siekiant gauti materialinės naudos.

Keistinos bausmės už  narkotikų platinimą ir jaunimo įtraukimą į nelegalia veiką.  Narkotikų platintojas nuteisiamas keleriems metams laisvės atėmimo, bet dėl  įstatyme numatytų išlygų paleidžiamas po vienerių metų. Būtina keisti Baudžiamąjį kodeksą ir už tokio pobūdžio nusikaltimus netaikyti lygtinio paleidimo. Tokią pat praktiką būtina taikyti ir pedofilams, nes jų padarytą žalą nukentėjusiems asmenims ir jų giminėms įvertinti neįmanoma.

Piliečių suvokimas, kad jie gyvena teisinėje valstybėje, padidina jų pasitikėjimą valstybe. Svarbu užtikrinti visuotinį teisinių paslaugų prieinamumą plečiant piliečių galimybes nemokamai gauti  teisines paslaugas, konsultacijas neapsiribojant pirmine teisine pagalba teikiama savivaldybėse.

DVASINGUMO  PUOSELĖJIMAS 

Nuo komunizmo laikų užsiliko perdėtas materialinės gerovės siekimas ir dvasinių vertybių sumenkinimas. Nesunku pastebėti, kad tikėjimas, moraliniai įsitikinimai, žmogaus dvasinis pasaulis  įtakoja bendrąjį  visuomenės gyvenimą. Verta priminti  amerikiečių mokslininko Josh McDowell atliktą tyrimą, kad jaunimas, kuris savo tikėjimą remia Šventuoju Raštu yra 10,6 kartų mažiau linkęs vartoti narkotikus, 4 kartus mažiau linkęs vogti; 5,5 kartų rečiau nusižudyti, 3,7 kartų – pasigerti; 3,4 kartų - nuskriausti kitą žmogų.

Nuo XIV amžiaus pabaigos krikščionybė tapo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės bendruomenių gyvenimo pagrindu. Šventasis Kazimieras, pakrikštyto Didžiosios Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos anūkas, nuo amžių buvo ir yra sektinu tikėjimo, aukštos kultūros ir pasišventimo artimajam pavyzdžiu. Garbingų kitatikių kultūrinis indėlis parodo, kad platesnė nei konfesinė dvasinė bendrystė (krikščionių, musulmonų, žydų) sudaro tvirtą bendražmogiškąjį Lietuvos kultūros pagrindą.

Europoje vyraujanti postmodernistinė kultūra, neigdama objektyviąją tiesą, sukelia vis didesnę sumaištį dvasiniame ir visuomeniname gyvenime. Tokių vertybių, kaip: gyvybė ( nuo pradėjimo iki natūralios mirties), šeima (kaip vyro ir moters meilės ir atsakomybės vienas už kitą ir už palikuonis forma) paneigimas, gyvenimas tarsi Dievo nebūtų, ruošia dirvą visokiems keistiems, ekstremaliems, žmogaus prigimčiai prieštaraujantiems veiksmams ir polinkiams. Dorovinių normų nesilaikymas, pvz., politikoje, valstybės valdyme, medicinoje ir t. t., turi neigiamų pasekmių, menkina visuomenės pasitikėjimą savo valstybe ir tolesnę jos raidą.

Mes didžiuojamės kultūriniu, architektūriniu paveldu, rodome svečiams nuostabius Vilniaus, Kauno, Klaipėdos viduramžių senamiesčius, puikias kitų vietovių bažnyčias. Tai ne tik materialusis palikimas , bet dvasinis ir kultūrinis krikščionybės paveldas. Mes privalome  išsaugoti ir palikti jį kitoms kartoms, nes esame atsakingi už šiandien rašomus istorijos puslapius, už savo reikšmingą indėlį, kurį vertins mūsų proanūkiai.

Tariamas „meno kūrinys“, surūdijęs vamzdis už 100 tūkst. litų ant Neries kranto netoli didingos Vilniaus arkikatedros bazilikos ar grakščios šv. Rapolo bažnyčios yra mūsų visuomenės atspindys, signum temporis (laiko ženklas), kalbantis daug iškalbingiau, negu bet kurie žodžiai.

Lietuva ilgą laiką siekė nepriklausomybės, kaip visų trokštamo gėrio. Jau beveik 29 metus džiaugiamės Laisvės dovana. Bet nejauku skaityti statistiką, kad per nepriklausomybės laikus nužudyta negimusių Lietuvos vaikų daugiau negu žuvo Lietuvos gyventojų II-ojo pasaulinio karo metais. Abortai yra didžiausias blogis Lietuvoje, kadangi, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II: „Tauta, kuri žudo savo vaikus, neturi ateities“. Turime  puoselėti gyvenimo kultūrą ir pagarbą žmogaus gyvybei, kurti bendrą visuotinį gėrį valstybės, tautos ateičiai, o toleruoti  silpniausiųjų  „tylųjį likvidavimą“. Gyvybės apsaugos įstatymo projektas rodo mūsų vertybinį požiūrį į žmogaus gyvybę.

Kiekvienas savęs turėtume paklausti, kas būtų, jei mano tėvai pasielgtų kitaip ir nebūčiau gimęs. Tuomet kitaip vertintume savo sprendimus negimusių vaikų atžvilgiu.  Esu  Gyvybės apsaugos įstatymo autorius. Ir noriu pabrėžti, kad jis nėra nukreiptas prieš moteris.  Atsakomybė gresia tam asmeniui, kuris įkalbinėja arba įvykdo nėštumo nutraukimą. Moteris įgyja apsaugą ir padrąsinimą prieš spaudimą. Jai negresia jokia baudžiamoji atsakomybė.

Įstatymo paskirtis svarbi ir kitu aspektu – aiškinamuoju, edukaciniu. Jau senovės romėnai sakė, kad teisė moko. Tai ypač svarbu jaunimo vertybinėms nuostatoms, jų švietimui. Jauni žmonės ilgainiui taps  labiau atsakingi moterų ir vyrų santykiuose. Šis teisės aktas ugdys suvokimą, kad jokiu būdu negalima žudyti negimusio vaiko, pakels  visuomenės moralės lygį. Tai ypatingai svarbu netikintiems piliečiams, nes tikintieji ir taip žino, kad abortas tai sunki nuodėmė.

Dievas taip sukūrė pasaulį ir žmogų, kad svarbų reprodukcinį vaidmenį paskyrė moteriai. Taigi atiduodamas žmonių giminės pratęsimo misiją – pabrėžė moters svarbą jo planuose. Kūrėjas padarė moterį išrinktąją ir įvertino ją, patikėdamas jai gyvybės perdavimą. Šį svarbų momentą privalo įvertinti ir vyrai, kurie turi rūpintis moterimis nėštumo metu, gerbti  motinystę. Tuo pačiu, pačios moterys priimdamos nėštumą kaip Dievo malonę, neturi pasiduoti propagandai, kad embrionas yra tik jos kūno dalis, ir tik ji sprendžia ką daryti su savo kūnu. Jei užsimezgė nauja gyvybė, už ją atsakingi abu gimdytojai, o  karjeros, buitinius sunkumus, per ankstyvo ar vėlyvo moters amžiaus gimdyti  problemas, visada galima spręsti. Valstybė turi tapti realia ir visokeriopa moraline ir materialine parama šeimai, besilaukiančiai moteriai.

Plintanti genderizmo ideologija tai dar vienas, klaidingai suprantamas tolerancijos  pavyzdys. Turime gerbti kiekvieną žmogų, taip pat ir tą, kuris išgyvena kitokį lytinį potraukį, savo lytiškumą suvokia kitaip. Bet neprivalome ir negalime leisti, kad tie žmonės įvairiais būdais, nuo pat darželio aiškintų, kad tai yra norma ir imtųsi veiksmų siekdami didinti žmonių, tokiu būdu išgyvenančių savo lytiškumą, skaičių. Tie, kurie kalba apie toleranciją, turėtų suprasti, kad tiek tikintis, tiek ir kiekvienas kitas žmogus turi konstitucinę teisę saugoti savo vaikus nuo jo įsitikinimu blogos, neigiamos įtakos.

Moralinis visuomenės stuburas – tai valstybės stiprybė. Kiekvienas esame atsakingas  prieš Dievą, prieš savo sąžinę,  už savo ir kitų žmonių gyvenimą. Mus sustiprina įsitikinimas, kad visuomeninis gyvenimas yra visuotinis gėris, kurį verta puoselėti sau, artimiesiems ir išsaugoti ateinančioms kartoms. Tai istorinis optimizmas, kuris duos jėgų ir padės įveikti sunkumus ir užsibrėžti ateities kilnius tikslus.

Stipri Lietuva, harmoninga visuomenės raida – tai atsakas į laisvės dovaną, kuria mes džiaugiamės šiuo metu. Tą laisvę mes privalome užpildyti moraliniu turiniu, kad Lietuva neprarastų savo istorinio, dvasinio, kultūrinio tapatumo, kad žmonės neprarastų sveiko suvokimo, kas yra gėris, grožis, padorumas. Tai garantuos, kad mes netapsime provincialiu Europos pakraščiu, nebūsime manipuliacijų objektu, pasiklydusiu savo vertybėse.

PABAIGA

Mieli Lietuvos žmonės, noriu kreiptis į Jus, puoselėjančius viltį, kad viskas mūsų valstybėje susitvarkys, ir į tuos, kurie jau praranda viltį ir neslepia savo nepasitenkinimo – būkite aktyvūs ir sąmoningi. Nepaisant sunkumų ir nusivylimų, nepraraskite vilties bei pagarbos sau ir mūsų Tėvynei. Suprantu daugelį Jūsų, kuomet kasdieniniame gyvenime Jūs susiduriate su tiek melo viešoje erdvėje, neprofesionalumu, neteisingumu, nusižengimų nebaudžiamumu, skurdu, tuomet sunku išsaugoti tikėjimą, optimizmą ir norą sąžiningai dirbti. Tačiau kaip beveiktų mus gyvenimo sąlygos ir iššūkiai, 51% mūsų asmeninio pasitenkinimo priklauso nuo mūsų pačių pastangų . Kviečiu neprarasti  vilties, noro veikti ir padėti sau bei kitiems. Tikrai  nuoširdžiai norėtųsi, kad džiaugsmo mūsų širdyse ir stabilumo mūsų gyvenime būtų daugiau. Todėl kviečiu Jus ateiti į rinkimus, perskaityti  kandidatų į Prezidentus rinkimines programas ir pasirinkti tą kandidatą, kuris, Jūsų nuomone, geriausiai atstovaus Jūsų interesus ir sieks Lietuvos klestėjimo. Pateikiau Jums savo prioritetus ir įsipareigojimus. Esu už socialinį teisingumą, krikščioniškas vertybes, šeimą ir sąžiningą politiką. Turiu pakankamai ryžto ir kompetencijos kovoti už savo įsitikinimus. Dabar viskas priklauso nuo Jūsų sprendimo.

 

Gerbkime vieni kitus! Tepadeda Jums Dievas!

 

 

© 2011 Вальдемар Томашевски
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
By Seven Arts